Vanduo – Dievo dovana ar žmonių rūpestis

„Bet kas, kuris išspręs problemas, susijusias su vandeniu, vertas dviejų Nobelio premijų – vienos už taiką, kitos – už mokslą.”

Džonas Ficdžeraldas Kenedis

Mūsų planetoje kas metai iš pasaulinio vandenyno į žemynus keliauja apie 66 tūkst. kub. km vandens. Tiek pat jo iš žemynų kasmet suteka atgal į vandenynus.Tai vadinamasis hidrologinis vandens apytakos ratas, palaikantis Žemėje visa, kas gyva. Tačiau padalinta vandens nevienodai – vienur jo pakankamai daug, kitur trūksta. Žmonės, gyvenantieji drėgmės pertekliaus zonoje, kur, kaip ir Lietuvoje, vandens išgaruoja daug mažiau negu iškrenta kritulių, vandenį laiko Dievo dovana ir dažniausiai apie jį prisimena tik tada, kai jo jau nėra arba pradeda stigti. Drėgmės deficito zonoje vanduo – neįkainojamas turtas. Dėl jo stygiaus kenčia gamta, miršta žmonės, kyla konfliktai tarp genčių ir valstybių, kurie neretai sprendžiami ir ginklu.

VYTAUTAS JUODKAZIS
Vilniaus universiteto Hidrogeologijos ir inžinerinės geologijos katedros profesorius

Mūsų planetoje kas metai iš pasaulinio vandenyno į žemynus keliauja apie 66 tūkst. kub. km vandens. Tai yra tiek pat jo iš žemynų kasmet suteka atgal į vandenynus.Tai vadinamasis hidrologinis vandens apytakos ratas, palaikantis Žemėje visa, kas gyva. Tačiau padalinta vandens nevienodai – vienur jo pakankamai daug, kitur trūksta. Žmonės, gyvenantieji drėgmės pertekliaus zonoje, kur, kaip ir Lietuvoje, vandens išgaruoja daug mažiau negu iškrenta kritulių, vandenį laiko Dievo dovana ir dažniausiai apie jį prisimena tik tada, kai jo jau nėra arba pradeda stigti. Drėgmės deficito zonoje vanduo – neįkainojamas turtas. Dėl jo stygiaus kenčia gamta, miršta žmonės, kyla konfliktai tarp genčių ir valstybių, kurie neretai sprendžiami ir ginklu.

Nors Lietuva upių ir ežerų kraštas, tačiau tinkamiausias ir geriausias geriamasis vanduo yra požeminis gruntinis ir artezinis vanduo, aptinkamas mūsų šalyje nuo 50-100 iki 300-350 m gylyje (1 pav.). Požeminio vandens telkinių, jų išteklių, vandens kokybės (cheminės sudėties) ir jų apsaugos tyrimus atlieka Vilniaus universiteto Hidrogeologijos ir inžinerinės geologijos katedra bei gausus būrys jos auklėtinių, dirbančių Geologijos institute, Lietuvos geologijos tarnyboje, daugelyje privačių firmų.

Antroje XX a. pusėje mūsų šalyje ne itin buvo rūpinamasi aplinkos apsauga. Įvairios teršiančios medžiagos pamažu sunkėsi gilyn, teršdamos ne tik pirmąjį nuo žemės paviršiaus gruntinį, bet ir gilesnius artezinius vandeningus sluoksnius. Todėl žengiant į XXI amžių geologams ir vandens tiekėjams kokybiškas geriamasis vanduo kelia rūpesčių.

Saugokimės šulinio ir šaltinio vandens, kuris teka iš teršiamų vietovių!

Ketvirtadalis Lietuvos gyventojų vandenį gėrimui, maisto gaminimui ir kitoms ūkio reikmėms naudoja iš negilių šachtinių bei gręžtinių šulinių. Tai kaimo vienkiemiuose ir gyvenvietėse bei miesteliuose ir miestų pakraščiuose gyvenantys žmonės. Tyrimais nustatyta, kad tokių šulinių vanduo pagal keletą rodiklių dažniausiai neatitinka reikalavimų, keliamų geriamojo vandens kokybei.

Vanduo – palanki mikroorganizmams terpė. Todėl ir požeminiame vandenyje, ypač kur šulinys sodyboje ar individualaus namo sklype, yra arti tręšiamų daržų, tvarto ar kitų taršos židinių, – gausu mikroorganizmų. Tikrinant šulinių vandenį 1986-1989 m. netinkamų naudoti šulinių pagal mikrobiologinius rodiklius buvo apie 40 proc. bendro tirtų šulinių kiekio. Pastarųjų 1991-1996 m. LR sveikatos apsaugos ministerijos tarnybos tyrimai rodo, kad šachtinių šulinių vandens mėginių, neatitinkančių minėtų reikalavimų, skaičius auga ir siekia arti 60 proc.

Intensyvios taršos vietose į gruntinį (šachtinių šulinių) vandenį patenka daug organinės baltyminės medžiagos, turinčios azoto. Kadangi gruntiniame vandenyje visuomet yra nemažai ištirpusio laisvo deguonies (5-10 mg/l), prasideda vadinamasis nitrifikacijos procesas. Dėl organinės medžiagos oksidacijos iš pradinio baltyminės medžiagos degradacijos produkto amonio jono (NH4) susidaro nitrito (NO2), o po to – ir galutinis baltymų oksidacijos produktas – nitrato jonas (NO3). Šulinio vandenyje atsiranda nemaži nitratų kiekiai – iki 150-250 mg/l, 2-3 kartus viršijantys leidžiamą geriamajam vandeniui koncentraciją (DLK=50 mg/l). Šulinių vandens mėginiai, kuriuose nitratų kiekis viršija 50 mg/l, sudaro apie 40-50 proc. bendro mėginių skaičiaus.

Mikrobiologinės taršos pavojaus žmogaus sveikatai galima išvengti vandenį virinant. Nitrato jono pašalinimas iš vandens individualaus apsirūpinimo atveju, esant dabartinėms socialinėms šachtinių šulinių šeimininkų gyvenimo sąlygoms, praktiškai nėra įmanomas. Tačiau gerti tokį vandenį pavojinga, nes nitratai žmogaus organizme redukuojami iki nitritų. Susidarančių organizme nitritų kiekis priklauso nuo to, kiek žmogus su vandeniu ir maistu suvartojo nitratų. Kuo daugiau organizme susidaro nitritų, tuo daugiau esant mažai pH reikšmei pasigamina kancerogeninių medžiagų – nitrozaminų ir nitrozamidų. Tai susirgimo vėžiu rizikos faktorius. Dideli nitrito kiekiai itin pavojingi naujagimiams, kurių organizme dėl to gali susidaryti methemoglobinas. Jo trivalentė geležis nesugeba perduoti deguonies audiniams. Organizme atsiranda vidinis deguonies badas.

Akivaizdu, kad pagal turimus duomenis apie 0,5 mln. Lietuvos žmonių geria blogą, normatyvinių dokumentų reikalavimų neatitinkantį vandenį. Akivaizdu ir tai, kad gyventojai tik atskirais atvejais patys už savo lėšas gali individualiai apsirūpinti geru vandeniu. Be to, Lietuvoje yra regionų, ypač moreninio priemolio paplitimo plotuose – Vidurio Lietuvos lygumoje, šiaurės vakarinėje (Akmenės-Mažeikių ruožas) dalyje bei Suvalkijoje (Šakių-Vilkaviškio-Marijampolės-Kalvarijos ruožas), kur beveik visas šachtinių šulinių vanduo užterštas. Analogiška padėtis ir daugelyje kaimo gyvenviečių, kuriose retai rasi šulinį su tinkamu naudoti vandeniu. Taigi reikalinga tiek organizacinė, tiek ir finansinė savivaldos ir valstybės institucijų pagalba. Jos privalo įgyvendinti Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatą, suteikiančią gyventojams teisę į švarią aplinką, tuo pačiu – ir į geros kokybės geriamąjį vandenį.

Vilniaus universitetas ir Lietuvos geologijos tarnyba bei kitos mokslinės ir gamybinės organizacijos turi pakankamai informacijos ir gali parengti reikalingus minėtu klausimu pasiūlymus projekto koncepcijos lygmeniu, tačiau apskrityse ir rajonų savivaldos institucijose turi būti bent keli specialistai, jaučiantys atsakomybę už jiems priskirtos valdyti teritorijos geriamojo vandens būklę ir žmonių sveikatą bei sugebantys spręsti organizacinius ir dalykinius šios problemos klausimus.

Miestų vandentiekio vanduo: vartotojų norai ir galimybės

Dažnas miestietis, vartojantis geriamąjį vandenį iš “čiaupo”, yra nepatenkintas jo kokybe ir pageidautų, kad ji būtų geresnė. Geriamojo vandens savybių gerinimas priklauso nuo dviejų aplinkybių – nuo natūraliai požeminiuose sluoksniuose susidariusio “žalio” vandens cheminės sudėties ir nuo papildomo jo paruošimo techninėmis priemonėmis prieš tiekiant vandenį į tinklą. Požeminio vandens telkinių, kurių vandenį be papildomo paruošimo galima būtų tiekti į vandentiekio tinklą, Lietuvoje – nedaug. Pagrindinis “kaltininkas” – geležis, kurios koncentracija daugelyje mūsų krašto telkinių požeminiame vandenyje siekia nuo 0,5-1,0 iki 2,0-3,5 , o kartais ir daugiau mg/l. Nors toks geležies kiekis nėra kenksmingas žmogaus sveikatai, tačiau naudoti jį buityje nėra patogu. Vandeningų sluoksnių geležis – dvivalentė. Kylant vandeniui gręžinio vamzdžiu, o po to ir vandentiekio tinklu, dvivalentė geležis jungiasi su deguonimi. Susidaro netirpus trivalentės geležies hidroksidas, kuris iškrinta nuosėdomis. Padidėja vandens drumstumas, vanduo įgauna rusvą spalvą ir nemalonų skonį. Todėl paruduoja ir santechniniai įrenginiai. Tačiau tai ne vienintelis ir dažnai – ne pagrindinis geležies šaltinis. Dėl geležies bakterijų veiklos ir prastos kokybės neatsparių korozijai sovietiniais metais paklotų vandentiekio vamzdžių geležies padaugėja. Šis procesas labai aktyvus pastaruoju laiku, sumažėjus vandens suvartojimui bei jo tekėjimo greičiui vamzdynuose.

Siekiant išvengti minėtų blogybių naujoji Lietuvos Respublikos higienos norma (HN 24:1998 “Geriamasis vanduo”) pagal geležies kiekį vandenį skirsto į 3 klases: *labai geros kokybės, jei geležies mažiau 0,1; *geros – 0,2; *patenkinamos -1 mg/l. Norint iš “žalio” požeminio vandens padaryti gerą geriamąjį vandenį, geležį reikia šalinti. Dabar Lietuvoje įrengta ir veikia 29 tokie įrenginiai, kuriose paruoštas vanduo pagal geležies kiekį gali būti vadinamas geros ir patenkinamos kokybės. Tačiau ne mažiau kaip 20 miestų ir miestelių vandenviečių vandens negalima priskirti net ir patenkinamo vandens kategorijai, jau nekalbant apie tai, kad daugelyje kaimo gyvenviečių, kur vanduo centralizuotai tiekiamas iš pavienių artezinių gręžinių, geležies kiekis dažnai gerokai viršija 1 mg/l.

Su geležies problema geriamajame vandenyje geologai ir vandens tiekėjai susiduria daugelyje šalių. Ji sprendžiama paprastai – galima tiekti gerai paruoštą vandenį, tačiau jis bus brangesnis ir už tai turi mokėti vartotojas. Dabar Lietuvos gyventojams toks sprendimas būtų nepriimtinas, nors kiekvienas nori, kad iš čiaupo tekėtų ne rusvas, bet skaidrus vanduo.

Kitas limituojamas geriamojo vandens komponentas – organinė medžiaga, kuri vandenyje gali turėti daugelio organinių junginių forma. Jų vandenyje priskaičiuojama iki 700, o jiems nustatyti reikia specialių tyrimo metodų. Be to, tai daug sanaudų reikalaujantis darbas. Todėl apie organinės medžiagos kiekį geriamajame vandenyje dažnai sprendžiama pagal permanganato skaičiaus reikšmę. Minėtoji higienos norma (HN 24:1998) pagal permanganato skaičiaus (POx), kaip ir geležies, reikšmę vandenį skirsto į tris klases: *labai geros kokybės, jei POx iki 2; *geros – iki 5; *patenkinamos – iki 6,5 mg/l O2. Statistiniai duomenys apie permanganato skaičiaus reikšmių pasiskirstymą Lietuvos gėlame požeminiame vandenyje rodo, kad ji dažniausiai sudaro nuo 2-3 iki 5-6 mg/l O2. Tai reiškia, kad Lietuvos žmonės gers daugiausia geros ir patenkinamos kokybės vandenį. Blogas vanduo pagal organinės medžiagos rodiklį būna tik kai kuriose infiltracinio tipo vandenvietėse, į kurių kaptažo zoną patenka ir upių vanduo. Tačiau bloga vandens kokybė nebūna pastovi, tik atskirais metų laikais.

 


Taip pat skaitykite


RESTA 2024

Susitikime tarptautinėje statybų verslo parodoje RESTA 2024 balandžio 25-27 dienomis. Mus rasite 4-oje salėje, stendo numeris 4.18.         Daugiau informacijos apie renginį rasite RESTA 2024

Skaityti daugiau

RESTA 2023

Susitikime tarptautinėje statybų verslo parodoje RESTA 2023 balandžio 27-29 dienomis. Mus rasite 4-oje salėje, stendo numeris 4.15.

Skaityti daugiau

RESTA 2022

Susitikime tarptautinėje statybų verslo parodoje RESTA 2022 balandžio 20-23 dienomis. Mus rasite 4-oje salėje, stendo numeris 4.39C.

Skaityti daugiau